Pedagogams skirtoje „Nepatogaus kino klasės“ platformoje pristatomas režisieriaus Ioaniso Nugueto filmas „Spartakas ir Kasandra“. Juostoje pasakojama apie du romų vaikus, priimančius svarbų sprendimą: likti su gatvėje gyvenančiais tėvais ar siekti mokslo ir geresnio gyvenimo cirko artistės Kamilės globoje. Šis filmas rodytas ir Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto studentams. Kartu su ekspertėmis būsimieji socialiniai pedagogai diskutavo ir apie savo vaidmenį, padedant socialiai jautrioms šeimoms.
Socialinė atskirtis – ne dėl etniškumo
Pradėdama diskusiją, Edukologijos katedros lektorė Aušra Simoniukštytė atkreipė dėmesį į tai, kad dažnai žiniasklaidoje suponuojama, jog romų problemos susijusios su jų kilme. Tačiau, anot jos, piktnaudžiavimas alkoholiu, legalios gyvenamosios vietos neturėjimas ar išsilavinimo stoka daug labiau susiję su skurdu nei šios grupės etniškumu. „Kiek teko keliauti, šios problemos aktualios nepriklausomai nuo rasės, tautybės, išsilavinimo. Mes kiekvienas galime pakliūt į panašią situaciją“, – pridūrė Lietuvos edukologijos universiteto ir Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dėstytoja Diana Mačiukienė.
„Iš taboro išvyko tos šeimos, kurios turėjo resursų ir galėjo išvažiuoti. Liko tos, kurios jų neturi. Pavyzdžiui, šeimoje – daug vaikų, nėra iš ko pragyventi, jokių giminių, kurie galėtų padėti“, – tęsė A. Simoniukštytė. Romų integracijos namų vadovė Božena Karvelienė teigė, kad romai, įgiję aukštąjį išsilavinimą ir susiradę darbus, paprastai atsiriboja nuo bendruomenės. „Kodėl bijome? Todėl, kad mus gali atleisti iš darbo. Iš karto į akis pasakys: „Tu – vagis, čigonė“, – apie tai, kad žmonės baiminasi prisipažinti, jog yra romų tautybės, kalbėjo ji.
B. Karvelienė taip pat nuogąstavo, kad atsiriboję nuo romų bendruomenės, žmonės pamiršta tradicijas. Darbas ir geresnis gyvenimas, anot jos, neturėtų trukdyti puoselėti romų kultūros. A. Simoniukštytei užsiminus apie tradiciją merginas ištekinti paauglystėje, B. Karvelienė paaiškino, kad, pavyzdžiui, Vilniaus tabore gyvenantys romai savo dukras stengiasi ištekinti už asmenų, gyvenančių Ukrainoje, Baltarusijoje ar Rusijoje. Taip siekiama geresnio gyvenimo, tėvai nenori, kad jų atžalos liktų Lietuvoje, kur gyvenimo sąlygos romams itin sunkios.
„Tose šalyse, kur romų integracija labiau pavykusi nei Lietuvoje, paprotinė teisė nėra tokia griežta. Ji lankstesnė. Bet tose valstybėse, kur romai susiduria su ypatingu priešiškumu, atrodo, jie laikosi įsikibę į tą paprotinę teisę, kuri tampa pagrindu jų tarpusavio solidarumui. Tik taip žmonės gali išgyventi. Susikuria toks užburtas ratas. Kaip jį nutraukti?“ – retoriškai klausė A. Simoniukštytė.
Išgelbėtų švietimas
Romų visuomenės centro direktorės pavaduotoja Daiva Drazdauskienė mano, kad romų tėvai nėra pajėgūs motyvuoti savo atžalų mokytis, nes jie patys yra nevilty. „Žmonės neraštingi, Lietuvos atveju, net kalbos nemoka. Kur jiems dėtis?“ – nusivylimo neslėpė ji. Pasak D. Drazdauskienės, šalies darbo rinkos reikalavimai romams kol kas per aukšti. Pavyzdžiui, norint įsidarbinti kroviku, reikia mokėti skaityti ir naudotis kompiuteriu.
Įgyti kokybišką išsilavinimą romų vaikams kartais trukdo ir patys švietimo sistemos darbuotojai. B. Karvelienė, pati dirbusi mokykloje, pasakojo, kaip mokytojai net nekreipia dėmesio į vaikus. „Tu – čigonas, tau mokslo nereikia. Romų vaikams net namų darbų neužduoda. Jiems svarbiausia, kad vaikas ateina. O jei ir neateina, tai vis tiek pažymi, kad buvo. Romų vaikai jiems nereikalingi, svarbiausia, jog gaunami mokinio krepšeliai“, – patirtimi pasidalijo romė.
Šioje nepavydėtinoje situacijoje D. Drazdauskienė siūlo daugiau investuoti į socialinį darbą. Ištekliai turėtų atitekti ne policijos pareigūnams, kurie atvyksta ir gąsdina taboro gyventojus, bet socialiniams darbuotojams, kurie lankytųsi šeimose ir su jomis dirbtų. Pasak jos, romų vaikai, ateinantys į Romų visuomenės centro priešmokyklines grupes, yra žingeidūs, smalsūs ir tikrai turi potencialo. Dabar vienas seniūnijos darbuotojas atsako už penkias–šešias šeimas. „Jis skambina į centrą ir klausia: o kur tas ar anas? Socialinis darbas neturėtų būti kabinetinis“, – apibendrino D. Drazdauskienė.
Teksto autorė: Izabelė Švaraitė
