Lietuvos abiturientai ką tik laikė vieną svarbiausių – lietuvių kalbos – brandos egzaminą. Įdomu pažvelgti, kaip atrodo gimtosios kalbos mokymas ir egzaminai ne Lietuvoje. Apie tai šiuo metu rašau disertaciją, tad palyginimui pateiksiu Danijos švietimo sistemos pavyzdį. Kaip žinia, skandinavai garsėja savo pažangia švietimo sistema, tad panagrinėsiu, kas gi ypatinga ir kitaip yra danų kalbos mokymo sistemoje.
Kaip raštingumo moko skandinavai?
Visų pirma, pažvelkime, iš ko susideda danų kaip pirmosios kalbos dalykas gimnazijoje. Danijoje vartojama būtent „pirmosios“, o ne „gimtosios“ kalbos sąvoka kaip Lietuvoje. Kodėl? Nors Danijos visuomenė yra labai homogeniška (2018 m. statistikos duomenimis, danai sudaro 87 % gyventojų) čia atsižvelgiama į vaikus, kuriems danų kalba nėra gimtoji, kurių namuose vartojama, pavyzdžiui, turkų, vokiečių ar lietuvių kalba (lietuvių bendruomenė Danijoje nemaža, per 14 000).
Migrantų vaikai lanko daniškas mokyklas ir mokosi danų kalbos kaip pagrindinės kartu su gimtakalbiais. Vadinti mokyklinį danų kalbos dalyką gimtosios kalbos mokymu nebūtų labai tikslu – gimtųjų kalbų klasėje daug. Todėl pasirinkta „pirmosios“ kalbos sąvoka.
Lietuvoje visi esame užaugę su „lietuvių kalbos ir literatūros“ dvinariu dalyku. Mums lietuvių kalbos mokymasis reiškia gramatikos, rašybos, skyrybos, kalbos kultūros (neleidžiamų vartoti žodžių ar formų), kirčiavimo bei literatūros mokymąsi. Tuo tarpu Danijos švietimo sistemoje danų kalbos dalykas susideda iš trijų, kaip jie vadina, perspektyvų – kalbos, literatūros ir medijų, o jų turinys nuo lietuviškosios sistemos gerokai skiriasi.
Medijų perspektyva danų kalbos dalyko programoje užima vieną ketvirtadalį programos. Kalbinė perspektyva – taip pat ketvirtadalį, o literatūros dalis yra plačiausia – jai skiriama pusė programos. Medijų Lietuvoje nemokoma, todėl įdomu trumpai apžvelgti, ką moksleiviai įgyja iš šios perspektyvos.
Ar įsivaizduojate lietuvių kalbos pamokas apie facebooką, chatus ir smsus?
Medijų mokymas Danijos švietimo sistemoje įtraukia įvairiausias žiniasklaidos formas (radijas, televizija, spauda), politines kalbas ir kampanijas, socialines medijas, reklamą, tinklaraščius („blogus“), interneto pokalbius, trumpąsias žinutes, dokumentinius kino filmus – visa tai, kas susiję su įvairiapuse šiuolaikine komunikacija.
Medijos – tai ne tik rašytinis, bet ir garsinis bei vaizdinis tekstas, ar visos trys tekstų rūšys viename. Mokiniai supažindinami su įvairiausiais medijų žanrais, medijų kritinės analizės metodais ir įrankiais, medijų tekstų kūrimu. Žodžiu, siūlomas platus komunikacijos mokymas.
Moksleiviai turi suprasti, gebėti analizuoti šiuos įvairius žanrus. Kiekvienas medijų žanras laikomas vientisu tekstu, kurio viena iš sudedamųjų dalių yra kalba. Po 2017 m. švietimo reformos siekiama visas tris – kalbos, literatūros ir medijų – perspektyvas kuo labiau integruoti, sieti vieną su kita mokymo procese. Todėl per danų kalbos pamokas yra analizuojami ir vizualieji ar kitais būdais medijuoti tekstai.
Greta analizės, mokiniai taip pat skatinami ir mokomi medijų tekstus kurti, pavyzdžiui, jie gali leisti internetinį klasės žurnalą – patys ieško temų, užsiima tiriamąja žurnalistika, rašo straipsnius, kuria žurnalo portalą internete. Mokykloje mokoma praktinių šiandienai reikalingų įgūdžių ir visa tai vyksta ne kur kitur, o danų kalbos pamokose.
Ar danai turi kalbos kultūrą?
Prie literatūros perspektyvos plačiau nesustosiu, kadangi literatūros mokymą turime ir mes. O kaip Danijoje žiūrima į pačią kalbą ir kalbos mokymą? Turiu jus nuliūdinti. Tokio dalyko kaip kalbos kultūra danai nežino. Mokykloje jie mokosi: a) kalbos mokslo ir b) praktinės retorikos, įvairių tekstų kūrimo ir tekstų analizės.
Danų kalbos mokyme vartojama sąvoka „tekstas plačiąja prasme“. Ji reiškia ir rašytinį, ir sakytinį, vizualujį, garsinį tekstą. Mokoma to, su kuo susiduriame gyvenime – multimodalumo. Danų kalbos mokymo plane teigiama, kad danų kalbos dalyko funkcija yra dvejopa – parengti moksleivius tolesnėms studijoms universitete, supažindinti su mokslinėmis teorijomis, metodais, įrankiais, bei visapusiškai ugdyti jaunus žmones, kad jie visavertiškai įsilietų į visuomeninį gyvenimą, būtų aktyvūs ir sąmoningi tos visuomenės nariai.
Moksleiviai supažindinami su kalbotyros mokslo šakomis, teorijomis ir metodais kalbai ir tekstams plačiąja prasme analizuoti. Kalbinė perspektyva apima tokias temas kaip diskurso analizė, sociolingvistika, kalbos istorija, pragmatika, kalbos aktų teorija, kalbų kontaktai, gramatika. Dėmesio! Gramatika kalbotyroje (ir danų kalbos pamokose) suprantama kaip bendrasis gramatikos mokslas, o ne kokių kalbos kultūros normų mokymas kaip Lietuvoje.
Žmogus, kuris nuo gimimo ar mažumės kalba kuria nors kalba, jos taisykles įsisavina dar iki mokyklos – „pirmosios kalbos“ gramatikos taisyklių niekas nebemoko. Taisyklių mokomasi studijuojant antrą, trečią ar dar vėlesnes užsienio kalbas. Danijoje siekiama, kad mokiniai išmoktų kritiškai mąstyti ir metodiškai analizuoti įvairiausių žanrų tekstus, kad pabaigę mokyklą jie turėtų reikalingus įrankius kritiškai analizuoti bet kokį tekstą.
Palyginimui su Lietuvos švietimo sistema, pati būdama filologė ir studijavusi kalbotyrą Lietuvoje, galiu pasakyti, jog su kai kuriomis iš danų gimnazistams siūlomų kalbotyros mokslo šakų ir jų metodų susipažinau tik magistrantūros studijose. O štai Danijos moksleiviai į universitetą, bet kokią specialybę, ateina jau turėdami mokslinio požiūrio į kalbą pagrindus.
Antras svarbus danų kalbos dalyko tikslas – visapusiškai ugdyti žmogų, visuomenės narį – atsiskleidžia per praktinės retorikos, tekstų kūrimo ir analizės mokymą. Mąstantį, kritiškai žvelgiantį mokinį siekiama išugdyti pateikiant atitinkamas užduotis. Pavyzdžiui, mokoma kurti savo rašytinius ir sakytinius argumentuotus tekstus, argumentuotai diskutuoti. Visi šie kalbos vartojimo praktikoje įgūdžiai itin reikalingi visuomenės gyvenime, visose jo srityse – juk šiandien visur garsiai teigiama, kad visuomenės nariai turi kritiškai mąstyti, analizuoti, diskutuoti.
Tarp kalbos užduočių danų kalbos vadovėliuose visiškai nematyti tokių pratimų, kaip praleistų raidžių įrašymas, žodžių ar jų formų klaidų taisymas (būdingų lietuvių kalbos vadovėliams). To tiesiog nėra. Daniškuose vadovėliuose apskritai nėra pateikiama jokių sąrašų, kurie žodžiai, jų formos, linksniai ar dar kažkas negali būti vartojami. Tokie sąrašai Danijoje neegzistuoja ir kalbos mokyme jų nėra.
Jei nėra kalbos saugotojų, vadinasi, danų tauta nyksta?
Ne. Bent jau danų kalbos mokymo kontekste, kalbos vadovėliuose nekuriama grėsmių, kad, tarkim, danų kalba jau ant išnykimo ribos ir ją reikia ginti nuo įsivaizduojamų priešų. Mano kalbintas Kopenhagos Frederiksbergo gimnazijos danų kalbos mokytojas Mathias Havelund Rasmussenas teigė:
„Danijoje yra Danų kalbos komisija, oficiali institucija, į kurią žmonės kreipiasi, jei turi kalbos klausimų. Jos užduotis – registruoti naujus vartojamus žodžius ir įtraukti juos į Danų kalbos žodyną, taip pat leisti ortografijos, rašybos normų, žodyną. Pavyzdžiui, visuomenėje išplito sąvoka „fake news“. Ją galima drąsiai viešai vartoti. Kalbos komisija paplitusius žodžius įtraukia į žodyną. Galima sakyti, kad Danijoje vyrauja kalbinis atvirumas, nes žinome, kad kalba keičiasi. Anksčiau daug įtakos danų kalbai darė vokiečių, dabar – anglų kalba, ir tai pasikeis – po šimto metų galbūt turėsim kur kas daugiau kinų kalbos skolinių.
Dabartinėje danų kalboje nemažai ir arabiškų žodžių, vaikščiodamas mokyklos koridoriais dažnai jų išgirstu iš mokinių. Žinoma, yra manančių, kad per daug įsileidžiame angliškų žodžių, tačiau aš manau, kad danų kalbos būklė tikrai gera. Danų kalba nenyksta, jos nėra ištikusi krizė dėl to, kad žmonės vartoja kitos kalbos žodžių. Manau, kad dauguma žmonių, vienaip ar kitaip dirbančių su kalba, laikosi tos pačios nuomonės.“
Visuomenės nuomonę, žinoma, veikia vadovėliai. O juose pateikiamas mokslo požiūris, aprašomi kalbų kontaktai – kaip visoms kalboms būdingas, normalus reiškinys. Pasakojama, kokios kalbos veikė danų kalbą anksčiau, kokios dabar, didelis dėmesys skiriamas anglų kalbai – tačiau ji pristatoma ne kaip grėsmė ir priešas, o kaip tarptautinės komunikacijos priemonė ir naujų žodžių šaltinis:
„Anglų kalba yra Danijos kasdienio gyvenimo ir kultūros dalis. Todėl būtent iš anglų kalbos šiandien skolinamasi daugiausia žodžių.“ (Danų kalbos vadovėlis „Krydsfelt“, 2017)
Galima paminėti, kad į Danų kalbos žodyną įtraukti tokie žodžiai kaip „cool“, „google“, „chat“, „shit“, „skype“. Šiuolaikinėje leksikografijoje žodžiai nerūšiuojami į neteiktinus ar dar kaip nors draudžiamus. Tai tiesiog vartosenos faktai.
Danų kalba ≠ danų valstybė
Danų kalbos vadovėliuose danų kalba nėra išskirtinai ir primygtinai siejama su etnine daniška tapatybe. Tai savaime suprantama, istorinė perspektyva, ji šiandien nebėra aktualizuojama ir ideologizuojama lyg tebegyventume romantizmo laikais, kalbą matydami kaip tautinės tapatybės gynėją ir tautos išlikimo pagrindą.
Jeigu kalba ir atsiduria tautinės tapatybės kontekste, tai tik pateikiama mokiniams kritinei analizei, o ne kaip neginčijamas faktas, kaskart besiprašantis banalių pritariamųjų frazių. Vadovėliuose iš mokslinės perspektyvos aprašoma, kaip formavosi standartinė kalba, kaip ją lėmė politiniai motyvai, koks jos santykis su dialektais.
Į danų kalbą, su visomis jos atmainomis – dialektais, sociolektais, etnolektais, multilektais, jaunimo kalba, internetine kalba – žiūrima kaip į komunikacijos priemonę, kuria galima reikšti mintis, kurti tekstus, argumentuoti, diskutuoti, galiausiai – mąstyti.
Danukai laiko 10 egzaminų!
Danijos brandos egzaminų sistema labai skiriasi nuo mūsų. Danijos gimnazistai iš viso turi išlaikyti 10-ies dalykų egzaminus per trejus gimnazijos metus. Vienintelis danų kalbos egzaminas yra privalomas. Kokius kitus egzaminus reikės laikyti, sprendžia Danijos švietimo ministerija. Norint studijuoti universitetuose, būtina baigti trejus metus trunkantį gimnazijos išsilavinimą (egzistuoja ir trumpesnio laikotarpio gimnazijos formų). Moksleiviai per pirmuosius dvejus metus turi išlaikyti bent du egzaminus. Likusieji egzaminai laikomi trečiaisiais gimnazijos metais. Akivaizdu, kad yra kur kas lengviau ruoštis egzaminams, kai nereikia jų visų laikyti vienu metu.
Egzaminai gali vykti žodžiu ir raštu – bent trys egzaminai turi būti žodiniai ir bent trys – rašytiniai. Žodinis egzaminas laikomas visaverčiu, už jį rašomas egzamino pažymys (plg. lietuvių kalbos įskaitą, kuri yra tarsi egzamino dalis, tačiau realiai į egzamino vertinimą neįeina). Likus maždaug mėnesiui iki egzaminų, moksleiviai sužino, kokius egzaminus pagal Švietimo ministerijos sprendimą jie turės laikyti. Skirtingos mokyklos, skirtingos klasės laiko skirtingus egzaminus. Tokia sistema leidžia užtikrinti, kad moksleiviai visus dalykus mokytųsi vienodai atsakingai, nes bet kurio iš jų egzaminą gali tekti laikyti.
Pabrėžtina, kad Danijoje egzaminas nėra lemiamas moksleivio įvertinimas, čia galioja kaupiamojo balo sistema. Į gimnazijos baigimo atestatą įrašomas metinis dalyko baigiamosios užduoties pažymys ir, jei laikytas egzaminas, egzamino pažymys. Tokiu atveju metinis ir egzamino pažymiai turi po 50% svorio, skaičiuojant bendrą pažymių vidurkį stojimui į aukštąsias mokyklas. Jeigu tam tikro dalyko egzamino laikyti moksleiviams nereikia, tuomet į baigiamąjį atestatą įrašomas tik metinis pažymys, jis ir skaičiuojamas į bendrą vidurkį.
Dėl to egzamino vertinimas neturi lemiamos reikšmės abituriento ateičiai – net ir ne itin gerai išlaikius egzaminą, bet turint gerus metinius vidurkius galima stoti į norimą specialybę. Moksleiviai ir jų tėvai neturi baimintis, kad prastai išlaikius egzaminą, bus didelių finansinių pasekmių – Danijoje mokslas nemokamas, visi studentai gauna stipendijas.
Danų kalbos egzaminas – aiškūs reikalavimai ir vertinimo kriterijai
Danų kalbos dalyko egzaminas gali būti žodinis arba rašytinis. Egzaminas raštu dabar jau privalomas visiems, o kuriems moksleiviams reikės laikyti dar ir egzaminą žodžiu, kiekvienais metais nusprendžia ministerija. Žodiniam egzaminui skiriama viena valanda laiko pasiruošti atsakyti į temą, remiantis pateiktais tekstais. Jis trunka 30 min., yra vertinamas pažymiu, kuris įrašomas į atestatą, o vertina tos mokyklos mokytojas ir cenzorius – išorinis mokytojas-vertintojas. Žodinio egzamino užduotis paruošia pats mokytojas, tarp pateikiamų tekstų bent vienas turi būti mokiniams nežinomas.
Egzaminas raštu rašomas kompiuteriu, moksleiviai į egzaminą ateina su savo kompiuteriais, egzamino užduotis jie turi atsisiųsti ir vėliau įkelti internetu. Egzaminas rašomas penkias valandas. Moksleiviai renkasi vieną iš duotų penkių užduočių – didesnė dalis temų skiriama literatūrai, kalbos ir medijų perspektyvoms atitinkamai mažiau. Kiekviena užduotis yra tam tikro visuomenėje aktualaus žanro teksto rašymas – literatūrinio straipsnio, diskusinės kronikos, esė. Kronikomis danai vadina autorines laikraščio skiltis, kurias įvairiomis aktualiomis temomis, pavyzdžiui, kartą per savaitę rašo visuomenėje žinomi žmonės. Mokykliniame kontekste tai reiškia iškelti ir analizuoti pagrindines duoto teksto mintis, padiskutuoti jame keliamus klausimus.
Kiekvienai temai yra pateikiamas tekstas – rašytinis (iki 2–3 psl. ilgio) ar vizualinis. Rašant egzamino darbą, reikia pasitelkti išmoktus literatūros, kalbos, medijų analizės metodus. Iš moksleivių nereikalaujama remtis kažkokiu privalomu programos autoriumi. Privalomų autorių apskritai nėra. Priešingai, egzaminui pateikiamas visiškai naujas, nepažįstamas tekstas, kurį moksleiviai turi sugebėti kritiškai analizuoti, interpretuoti, aptarti. Dažnai užduotys apima kelias perspektyvas, nėra vien literatūrinės ar vien kalbinės. Štai keletas egzamino užduočių pavyzdžių:
Šnekamoji kalba medijose. „Parašykite kroniką apie šnekamąją kalbą medijose. Aptarkite tekste „Nesustabdoma kalba“ pateiktus požiūrius ir apibūdinkite teksto argumentavimo būdą. Padiskutuokite teksto teiginius.“
Pavojinga fikcija. „Parašykite esė apie mirties motyvą knygose ir filmuose vaikams ir jaunimui. Savo esė pasiremkite tekstu „Pavojinga fikcija“ ir pasvarstykite, kaip menas gali pasakoti apie mirtį vaikams suprantamais būdais. Galite įtraukti pavyzdžių iš knygų ir filmų.“
„Mūsų meilės kariai“. „Parašykite literatūrinį straipsnį apie eilėraštį „Mūsų meilės kariai“. Straipsnyje turi būti pateikiama teksto analizė ir interpretacija, be kita ko, susitelkiant į vaizdingąją raišką ir sintaksę. Išplėskite tematinę perspektyvą, įtraukdami pateiktą ispanų tapytojo Pablo Picasso paveikslą „Gernika“, kurį menininkas nutapė 1937 m., Ispanijos pilietinio karo metais, paveiktas baskų miesto Gernikos subombardavimo.
Moksleiviams pateikiami literatūros kūriniai, gali būti ir užsienio rašytojų, versti į danų kalbą, publicistiniai tekstai bei vizualūs tekstai – paveikslai, piešiniai, nuotraukos, karikatūros. Egzaminuose pateikiamų tekstų įvairovė labai plati, neapsiribojama vien tautine literatūra, pažįstamais kūriniais, vien rašytiniu tekstu, neprivaloma remtis privalomais nustatytais autoriais.
Rašytiniai egzaminai vertinami centralizuotai, kiekvieną darbą vertina du mokytojai-cenzoriai. Galioja aiškūs vertinimo kriterijai, tiesiogiai susiję su dalyko keliamais reikalavimais, tarp jų – rišlaus teksto kūrimas, žanro suvokimas, rašybos ir skyrybos normų laikymasis, orientavimasis į komunikacinę situaciją, atsakymas į suformuluotą užduotį bei tinkamas teorinių žinių ir metodų panaudojimas.
Atitinkami reikalavimai galioja ir žodiniam egzaminui, tik šiuo atveju vertinama, ar aiškiai, sklandžiai mokinys reiškia mintis žodžiu. Svarbu gebėti dalykiškai dalyvauti pokalbyje, niekur nėra minima, kad tam tikros sakytinės kalbos formos gali būti netaisyklingos ir už tai moksleiviai būtų baudžiami mažesniu pažymiu. Paklaustas apie kalbos taisyklingumo vertinimą danų kalbos mokytojas Mathias Havelund Rasmussenas teigė:
„Per visus dešimt mokytojavimo metų man neteko susidurti su tuo, kad būtų kreipiamas dėmesys į kalbos formas ir dėl to mažinamas pažymys. Jeigu mokinys kalba pietų Jutlandijos tarme, jis neturi jos atsisakyti, gali ja laisvai kalbėti per egzaminą. Dėmesys vertinant kreipiamas į tai, kad moksleivis kalbėtų dalykiškai, argumentuotai, gebėtų naudotis analitiniais metodais.“
Taigi danų gimnazistai vertinami pagal tai, ką, o ne kaip jie savo kalba pasako ar parašo. Vertinamas turinys, o ne forma. Rašytiniam egzaminui galioja rašybos ir skyrybos normų reikalavimas, bet niekur nėra draudžiama vartoti „nestandartinių“ žodžių ar jų formų.
Vietoj apibendrinimo paliksiu jus su paskutiniu pavyzdžiu. Danų literatūros vadovėlis siūlo abejoti nusistovėjusiais požiūriais ir normomis vien savo pavadinimu – „Fuck normen“ (2016). Mokyklinis vadovėlis! Oficialus mokytojų sąjungos leidinys. Naudojamas visoje Danijoje. Ir niekas neuždraudė to baisaus žodžio, neišrašė baudos. Ar galite įsivaizduoti tai Lietuvoje?
Tekstas www.15min.lt. Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/daina-urbonaite-jeigu-kalbos-egzamina-laikytume-skandinavijoje-500-982944
