Pranešimas

Jonas Ruškus: Įtraukus ugdymas užtikrintų visų vaikų švietimo kokybę

Skaičiuojama, kad Lietuvoje apie 40 tūkstančių vaikų turi specialiųjų poreikių. Tai sudaro daugiau nei dešimtadalį visų šalies vaikų. 9 iš 10 jų susiduria su įvairiais mokymosi sunkumais: dažniausiai dėl kalbos ir komunikacijos, dalis – dėl emocinių ir elgesio sutrikimų.

Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta aplinka įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą. Kiti 10 proc. vaikų su specialiaisiais poreikiais, kurių yra apie 8 tūkst., turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią. Iš jų pusė mokosi bendrojo lavinimo klasėse, kiti – specialiosiose klasėse arba specialiosiose mokyklose.

Tai reiškia, kad apie 4 tūkstančiai Lietuvos vaikų mokosi izoliuoti nuo savo bendraamžių. Jie atskirti nuo mokymosi atviroje ir įvairioje aplinkoje, nuo santykių ir bendravimo, nuo draugysčių, konfliktų ir jų sprendimo. Jie atskirti nuo mokymosi proceso ir socializacijos, kuri įprasta mokykloje. Dėl negalios (intelekto, judėjimo, regos ar klausos) šiems vaikams nerandama vietos ten, kur mokosi visi – jie netenka socializacijos ir savęs realizavimo bendruomenėje galimybės. Vaikų talpinimas į specializuotą ugdymosi aplinką dėl jų negalios yra ne kas kita kaip diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimas.

Tą labai aiškiai yra įvardijusios tarptautinės žmogaus teisių organizacijos įskaitant Jungtinių Tautų (JT) Vaiko ir Neįgaliųjų teisių komitetus. Lietuva, ratifikavusi JT neįgaliųjų teisių konvenciją, kaip ir kitos tai padariusios šalys, įsipareigojo gerbti negalią turinčių vaikų orumą ir jų teisę būti lygiaverčiais visuomenės dalyviais. Tuo pačiu įsipareigota šalinti vaikų su negalia diskriminaciją, atskirtį ir įtraukti juosį bendrojo ugdymo procesą.

Socialinė integracija, reikia pripažinti, nepavyko, nes buvo bandoma mechaniškai perkelti vaikus į bendrojo lavinimo mokyklą, nekeičiant mokymosi formų, metodų, proceso, galų gale, mąstymo. Nepavyko pašalinti ugdymo standarto dominavimo mokykloje ir įdiegti įvairių vaiko poreikių prioriteto. Nepavyko sukurti mokyklos, kurioje lygiomis teisėmis mokytųsi visi drauge. Nepavyko pakeisti nei visuomenės, nei švietimo bendruomenės nuostatos, kad visi vaikai privalo ir gali mokytis drauge, be diskriminacijos, jog žmogaus su negalia buvimas bendrojo lavinimo mokykloje gali atnešti naudą visiems.

Įtraukus ugdymas reiškia, jog negalią turintys vaikai yra bendrojo ugdymo proceso dalis – visi vaikai mokosi drauge, neatskiriant vienų nuo kitų. Praktinė patirtis ir moksliniai tyrimai rodo, kad toks ugdymas yra naudingas visiems. Negalią turintys vaikai pasiekia aukštesnių mokymosi rezultatų, įgyja daug geresnius socialinius gebėjimus nei mokydamiesi specialioje mokykloje. Paplitusi nuomonė, jog vaikai su negalia pablogins negalios neturinčių vaikų mokymosi rezultatus, yra neteisinga. Tyrimai rodo, kad įtraukus ugdymas arba neturi įtakos vaikų be negalios mokymosi rezultatams arba ši įtaka teigiama. Be to, socialiniai jų įgūdžiai smarkiai išauga, ypač gebėjimas priimti įvairovę ir veikti jos sąlygomis.

Toks švietimas kviečia puoselėti kiekvieno vaiko individualius poreikis ir gebėjimus, nesvarbu, su ar be negalios jis yra. Taip remiamasi ne mokymosi pasiekimais, bet kiekvieno vaiko ugdymosi poreikiais, pripažįstama jų įvairovė. Vaikai su negalia, įtraukti į bendrojo lavinimo klasę, sukuria būtinybę, poreikį ir galimybę pereiti prie labai individualizuoto kiekvieno vaiko ugdymo kuriant ir diegiant naujus mokymosi metodus, keičiant ugdymosi aplinką, įvairovinant mokymosi formas – ne vaikas prisitaiko prie standartų, o metodai ir aplinka prisitaiko prie kiekvieno poreikių. O tai yra ne kas kita, kaip ugdymo kokybės pagrindas visiems vaikams, tiek turintiems negalių, tiek jų neturintiems.

Įtraukus ugdymas savo esme atitinka Lietuvos švietimo strategiją, taip pat Geros mokyklos koncepciją, kuri yra oficialus valstybės orientyras mokykloms. Atvirumas pasauliui, socialinei įvairovei, pedagoginėms inovacijoms ir vaikų kūrybiškumui – politiniu lygmeniu sutartos vertybės, kurios yra ir įtraukiojo ugdymo dalis. Visi vaikai patiria įtraukaus švietimo naudą. Negalių neturintis vaikai įgyja galimybę turėti draugų su negalia, tuo pačiu, ugdyti savo socialinį jautrumą, atvirumą pasaulio įvairovei. Kurti įtraukų ir lygiateisį švietimą, šalinti diskriminaciją švietimo sistemose mus kviečia pasaulio švietimo ir kultūros organizacija UNESCO, taip pat JT darnaus vystymosi darbotvarkė.

Deja, 4 tūkstančiai vaikų šalyje vis dar tebesimoko atskirai. Plano, kaip šalinti diskriminaciją ir skatinti įtraukų ugdymą, Lietuvoje nėra. Švietimo įstatymas niekaip neįpareigoja mokyklų sudaryti tinkamas sąlygas negalią turintiems vaikams mokytis bendrojo lavinimo klasėse. Mokyklos vis dar turi teisę atsirinkinėti tik jiems patinkančius vaikus ir atstumti nepatinkančius, tarp kurių patenka ir vaikai su negalia. Diskriminacinis vaikus selekcionuojančių „prestižinių“ mokyklų sindromas Lietuvoje nestabdomai auga – tai  ne kas kita, kaip valstybės įsipareigojimų savo piliečiams nepaisymas.

4 tūkst. negalią turinčių vaikų labai mažas skaičius – tik truputėlį daugiau nei 1 proc. visų Lietuvos vaikų. Nebūtų sunku jiems pasiskirstyti per kone tūkstantį šalies mokyklų, pritaikyti ugdymo aplinką prie kokybiško, individualiais poreikiais grįsto ugdymo. Tačiau iki šiol švietimo politikai, valdininkai ar  pačios mokyklos niekaip negali tam vienam procentui vaikų rasti vietos bendrojo lavinimo klasėse. Jie toliau palaiko diskriminacijos status quo.

Įtraukiam ugdymui įgyvendinti būtini Švietimo įstatymo pokyčiai, įpareigojantys mokyklas priimti visus vaikus nepaisant jų negalios ir sudaryti jiems tinkamas sąlygas mokytis kartu su visais. Tik tokiu būdu bus įgyvendinta Lietuvos švietimo strategija, Geros mokyklos koncepcija ir valstybės įsipareigojimas gerbti vaiko teises.

Jonas Ruškus yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys